Iki ko nusirito “Pro Patria”?

Jaunimo sambūris “Pro Patria” 2016 m. birželio 11 d. savo svetainėje paskelbė publikaciją pavadinimu “Kreipimasis dėl komunistinės “Seksualinės revoliucijos” prievartinio brukimo ir Baltic Pride eitynių”. Šioje publikacijoje yra aiškinamos priežastys ir pateikiami argumentai, kodėl yra būtina neleisti vykti LGBT judėjimo rengiamoms Baltic Pride eitynėms, drausti skleisti genderizmo ideologiją, gelbėti Lietuvos valstybę ir tautinį identitetą iš piktadarių gėjų ir lesbiečių rankų.

Šiame tekste pakomentuosiu, kodėl šia išleista publikacija sambūris “Pro Patria” diskreditavo save, savo narius ir visus savo sekėjus, kaip žemai šio sambūrio tėvai puolė ir kodėl ši organizacija neturi nieko bendro su valstybiškumu, tautiškumo būklės vertinimu ir gerinimu, Tėvynės sargo funkcijų vykdymu, bendrųjų valstybės reikalų tvarkymu ir bendruomeniškumo puoselėjimu.

Skaitant minėtą publikacija į akis krenta pasirinktas stiliaus tipas ir žodynas. Susidaro įspūdis, kad šiandien yra taip blogai, kad blogiau būti jau nebegali. Kad tamsos jėgos praspyrė visas duris ir įžengė net į švenčiausias lietuvių tautos saugomas vietas. Kad LGBT yra daug aukštesnių tamsos jėgų vietininkas Lietuvoje ir siekia pakeisti visuomenines struktūras, suniokoti šeimos koncepciją, atkurti komunizmą, marksizmą, leninizmą ir  prakeikti bei pasmerkti šią žemę amžinam transeksualų orgijų įšalui.

Tekste yra naudojami tokie žodžiai: “komunizmas”, “diktatūra”, “nebesileiskime menkinami”, “užgniaužiančios”, “marksistinio-lenininio bolševizmo idėjos”, “nacionalsocializmo”, “sunaikinti prigimtinę šeimą”, “moraliai ir politiškai bankrutavusios”, “tautos išnykimo”, “teisinės ir net fizinės prievartos priemonės”, “totalitarinės fasadinės demokratijos forma”, “nužmoginančiai genderizmo ideologijai”, “valstybės niekinimui bei žeminimui”, ir finalui – “Lietuvos pavergėjais, “laisvės griovėjais”.

Piliečiui, ne itin besidominčiam šeimos koncepcijos formavimo parlamente aktualijomis, LGBT vaidmeniu Lietuvoje, sambūrio “Pro Patria” įkūrėjais ir dalyviais bei nežinant žmonių pavardžių, kurie po šiuo kreipimusi padėjo savo parašus, gali atrodyti, jog citatos paimtos iš Pirmojo ar Antrojo pasaulinių karų neseniai atrasto bunkerio, kuriame buvo aptikti kareivių dienoraščiai. Nes išgyvenimai, jausmai, emocijų išraiška ir bendras citatų vaizdas kaip iš po karo: “sunaikinti, tautos išnykimo, pavergėjai, griovėjai, marksizmas, prievarta”.

Niekam nė į galvą negalėtų šauti, kad šį tekstą pasirašė XXI a. jau dvidešimt šeštuosius taikos metus gyvenančios laisvos Lietuvos Respublikos piliečiai, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojai Vytautas Radžvilas, Algimantas Jankauskas, Laurynas Kasčiūnas.

Kiek šioje “Pro Patria” publikacijoje išvardinti daugiau silpnus emocinius jausmus keliantys, nei racionaliai dėstomų empirinių argumentų pagalba sukurptas tekstas gali būti vadinamas dėmesio vertu ir solidžiu tekstu – klausimas, į kurį atsakys kiekvienas patyręs skaitytojas, kuriam teko matyti kažką daugiau, nei savo tvarto supuvusias duris ir skaityti kažką daugiau, nei DELFI nuomonių ringą. Tikiu, kad atsakys tinkamai. Tikiu, kad suvoks dar senovėje naudotą sunkiai įtvirtinamos tiesos pateikimo strategiją: jeigu jumis netiki, praneškite, kad puola ir naikina, sukelkite baimę, tuomet patikės.

Toliau – apie turinį. Jis be galo klaidinantis skaitytoją. Pavyzdžiui:

Vilniuje organizuojamos eitynės Baltic Pride 2016 yra dar vienas žingsnis siekiant primesti Lietuvai antihumanišką, žmogaus prigimtį paneigiančią genderizmo ideologiją. Ji teigia, jog žmogus pats renkasi savo lyties tapatumą, nepriklausomai nuo biologinės lyties, o visos seksualinės elgsenos yra lygiavertės vyro ir moters ryšiu grindžiamai šeimai. Šia sveikam protui ir mokslo žinioms prieštaraujančia ideologija yra grindžiamas Vakarų šalyse šiuo metu vykdomas antropologinės ir socialinės inžinerijos…

Publikacijos autoriai, argumentų deficitui dengti naudoja ne tik skambius ir baimę sėjančius emocinius paistalus, tačiau taip pat į pagalbą pasitelkia “mokslą”. Genderizmo ideologija yra atmetama, nes prieštarauja “mokslui”. Nes “mokslas” yra universalus, taigi gali daryti intervenciją į bet kokias neseniai užsimezgusias tradicijas, mąstymo linijas, gyvenimo būdą kuriančius pradus, juos empiriškai sudoroti ir sunaikinti (atmesti kaip neatitinkančius). Yra tik vienas “mokslas”. Niekada nekintantis. Ir tą visą “mokslą” yra perskaitęs ir išmokęs sambūris “Pro Patria”. Argi tai nėra gabūs žmonės? Jie žino “mokslą”.

Citatoje teigiama, jog genderizmo ideologija remiasi principu, kad žmogus pats renkasi savo lyties tapatumą ir seksualinę elgseną, – tai tiesa. Tačiau priduriama, jog”mokslas” yra tokia jėga, kuri šiai ideologijai prieštarauja ir ją atmeta. Šią ideologiją taip pat atmeta ir “sveikas protas”. Supraskite, tose Vakarų Europos šalyse, kuriuose partnerystė ar vedybos jau seniai įteisintos, sveiko proto žmonių nebėra. Ir apie “mokslą” jie negirdėję. Lietuvai iki tų, kurie be sveiko proto, vystytis dar apie keturis dešimtmečius, o iki tų, kurie apie mokslą negirdėję, tačiau kiekvienais metais nuneša Nobelio premijas, skaityti knygų du šimtmečius. Taigi, kas čia vyksta? Čia vyksta nevykęs bandymas bet kokiomis priemonėmis patraukti į savo pusę menkiau išsilavinusią piliečių masę, nes: mokslas nėra ir niekada nebus universalus. Mokslas niekada nepateiks tik vieno atsakymo. Mokslas neturi galios ir negali įrodyti, su kuo jums sieti savo gyvenimą. Mokslas negali prieštarauti genderizmo ideologijai vien todėl, kad “Pro Patria” berniukai ir mergaitės nusprendė taip parašyti. Net jeigu šie berniukai ir mergaitės surastų dešimt mokslinių darbų ir oficialiai pripažintų tyrimų, kuriuose būtų išvada, kad genderizmas kenkia valstybei, šeimos sampratai, žlugdo tautas ar valstybės išlikimą, jūs galėtumėte surasti dar dešimt tyrimų, kur išvada būtų priešinga. Moksle nėra vienos tiesos – manipuliavimas šia sąvoka rodo ne tik neišprusimo laipsnį, tačiau ir tolimesnę “Pro Patria” publikacijos argumentavimo kokybės problemą.

Toliau tekste rašoma:

Genderizmo ideologija visuomenei brukama pasitelkus atvirą ir įžūlų propagandinį melą. LGTB judėjimo reikalavimai yra pateikiami kaip kova už „naujas“ ir „pažangias“ idėjas, o tikrasis jų turinys dangstomas vadinamųjų „europinių vertybių“ gynimo lozungais

Viena didžiausių “europinių vertybių” yra laisvas žmogaus pasirinkimas. Aš sveikinu LGTB judėjimo siekį užtikrinti laisvus žmogaus pasirinkimus. Judėjimas “Pro Patria” tai vadina įžūliu propagandiniu melu. Kažkodėl tas judėjimas mano, kad gali jums paaiškinti, kaip elgtis, su kuo eiti pasivaikščioti į parką ir su kuo skaityti poeziją. Jeigu jūs teatre matote merginų porelę, kuri susikabino rankomis, atsiminkite, kad jų apsisprendimą taip elgtis gina LGTB judėjimas, o “Pro Patria” sambūris tai vadina propagandiniu melu. Kitaip tariant, sambūris “Pro Patria” tiki, kad gali keisti žmonių gyvenimo trajektoriją, – jie jaučiasi turį galią pasakyti, kad gyvenimo ir egzistavimo tikslas yra šeima – jeigu jūs šios trajektorijos nepasirenkate (pavyzdžiui, savo gyvenimą nutariate skirti kelionėms ar mokslui) arba jeigu pasirenkate, bet ne tokį, kaip nurodyta (norite gyvenimą praleisti su tos pačios lyties asmeniu), jūs esate nusidėjėlis, naikinate Lietuvą, gaivinate marksizmą, skleidžiate melą ir griaunate tautiškumą (nes tampate genderizmo propaguotoju). Neaišku, kodėl “Pro Patria” atstovai galvoja, kad kažkas jiems tokią galią suteikė, bet juk ir gaidys galvoja, kad kada nors sklandys stačiais uolų šlaitais.

Paskutinė citata, verta aptarimo yra ši:

Būtina liautis skleisti ideologinį melą, kad Lietuvoje tvyro arba yra kuriama priešiškumo ir neapykantos kitokios lytinės orientacijos asmenims atmosfera. Šalies visuomenė puikiai supranta, kad dauguma šių asmenų tėra ne Lietuvoje sumanyto ir iš svetur finansuojamo eksperimento įkaitai ir potencialios aukos. Užuot jiems padėjus gyventi su savo problema, šie žmonės įtikinami, jog vienintelė problema yra aplinka – visuomenės nepritarimas bandymams paversti homoseksualumą elgesio norma.

Du dalykai:

  1. Pirmas sakinys leidžia suprasti, kad Lietuvoje priešiškumo kitokios lytinės orientacijos asmenims neturėtų būti ir jis nekuriamas. Trečiasis sakinys teigia, kad jiems (homoseksualams) reikia padėti gyventi su savo problema. Deklaruojama, kad homoseksualumas yra problema, tačiau tuo pačiu teigiama, jog joks priešiškumas neegzistuoja. Ką jūs rūkote?
  2. Kas finansuoja antrame sakinyje nurodytą eksperimentą? Kur duomenys? Kas gauna lėšas? Koks tyrimas egzistuoja, kurį būtų galima patikrinti ir patvirtinti padarytą išvadą dėl finansavimo? “Aukos ir įkaitai” – puiku, kas tai pagrindžia?

Dar daugiau. Sambūrio “Pro Patria” veiklos siekiuose įrašyta: “Viešajame gyvenime asmenišku pavyzdžiu liudyti ir praktine Sambūrio veikla skleisti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje deklaruojamus asmens laisvės, atsakomybės ir demokratinės valstybės principus”. Vienas iš demokratinės valstybės principų yra kiekvieno asmens lygiavertiškumas ir pilnavertiškumas. Iš esmės, kai “Pro Patria” teigia, jog negalima leisti homoseksualumo padaryti elgesio norma, jie pritaria įsitikinimui, kad ne visi žmonės turi teisę gyventi pilnavertį ir tokį gyvenimą, kokį pasirenka. Homoseksualumas, anot jų, yra problema, taigi šie žmonės nėra verti tapti pilnaverčiais visuomenės nariais, juos visų pirma reikia išgydyti. Taigi, šia deklaracija sambūris “Pro Patria” ne tik nurašė save kaip bendruomeninį gėrį puoselėjančią organizaciją, tačiau įrodė, kad eina net prieš savo pačių išsikeltus nuostatus ir siekius.

Na iš tiesų, Mieli kolegos, jeigu matytumėte save iš šalies ir turėtumėte bent lašelį savigarbos bei mąstytume plačiau ir toliau, nei jūsų namo tvora, suvoktumėte, kaip žemai kritote. Šį kreipimąsi pasirašė Julius Panka. Jūs rašote tai, kam pritaria ir visa gerkle šaukia J. Panka. Jūs žingsniuojate vienoje linijoje su šiuo marginalu. Taip marginalizuojate save ir diskredituojate savo Alma Mater. Nesuvokiu, kaip tokio aukšto lygio mokykla kaip TSPMI nepajėgė per keturis metus iš galvos išmušti, kad žmonių diskriminacija yra joks kelias. Kad žmogaus laisvo apsisprendimo, kuris nepažeidinėja jokio šalies įstatymo, negalima vadinti problema. Kad skambus ir tik karo, ligų ir maro įvykių aprašymams tinkantis leksikonas negelbsti situacijos nuo argumentų deficito.

Štai iki ko nusirito “Pro Patria”: rašo, kad mokslas yra vienintelis, su vienu atsakymu ir universalus. Rašo, kad visuotinių žmogaus teisių užtikrinimas yra įžūlus propagandinis melas. Teigia, kad homoseksualūs asmenys negali būti ir net neturi teisės būti pilnaverčiais visuomenės nariais, ir kuria raštus, po kuriais pasirašinėja J. Panka. Ši organizacija nebėra nacionalistinė ar ultranacionalistinė, ši organizacija yra žmogaus teisių ir laisvo apsisprendimo paniekos šaraškinų kontora.

Ne superanūkas, o superžurnalas!

O superžurnalas “Valstybė” dėl trijų priežasčių: a) save drįsta vadinti žurnalu, nors šiaip rimtų žurnalų misija pirmiausia yra švietėjiškumas ir nešališkų žinių analizių pateikimas, o ne darbas į vienus vartus b) save drįsta vadinti solidžiausiu verslo žurnalu, nors verslas ten Dargis arba jo ten tiek, kiek “The Economist” leidiniuose kalbų apie besišeriančius kačiukus, c) drįsta reklamuotis lozungu “Ekonomika ir politika. Tendencijos ir perspektyvos”, nors politika aptariama tik konservatorių, o tendencijas ir perspektyvas atskleidžia žurnalo viršelis.

 

asdasd

Foto: Jonas Survila FB.

Ataskaita

Per savo praktikos laikotarpį ambasadoje pildžiau keletą ataskaitų ir jos visos, žinoma, buvo bereikšmės. Bet aš tam dar skirsiu papildomo laiko ir aprašysiu atskirai tokias ataskaitas, kurias pildydamas turėjau labai linksmo laiko. Tačiau dabar pildant galutinę praktikos ataskaitą, ji nužudė iki galo ir negaliu ištverti nepasidalinęs.

Pusę ataskaitos sudaro tokie klausimai:

Kokiu mastu atlikta praktika leido Jums supažinti ir perprasti su praktikos institucijos veikla susijusias problemas? (1500-2000 spaudos ženklų)

Įvardinkite dvi Jūsų nuomone svarbiausias su praktikos institucijos veikla susijusias problemas ir jas paaiškinkite, remdamiesi studijų metu įgytomis teorinėmis žiniomis (3000-3500 spaudos ženklų):

Pateikite pagrįstas rekomendacijas dėl su praktikos institucijos veikla susijusių problemų sprendimo (3000-3500 spaudos ženklų):

Kokias galima padaryti išvadas?

Tokias:

  1. Praktikos vienas iš pagrindinių tikslų turėjo būti susidurti su problemomis. Jeigu nesusidūrėte, vadinasi tai nebuvo praktika.
  2. Kadangi klausimai trys, o tai apie pusę ataskaitos, tai negalite rašyti, kad su problemomis nesusidūrėte, nes priešingu atveju gausite neigiamą įvertinimą ir praktiką galėsite atlikti iš naujo.
  3. Tas, kas pildė šios ataskaitos klausimus žino geriau, nei studentas atlikdamas praktiką asmeniškai, ar susidurs su problemomis ar ne. Susidurs.
  4. Yra labai aiškiai nurodyta, kiek galima prirašyti ir kiek prirašyti būtų nepakankama. Kaip senoje geroje sovietinės biurokratijos mokykloje kolūkiai rašydavo, jog karvės ne tik duoda pieno daugiau, nei pagal CK planą nustatytas kvotas, tačiau ir šiaip, gerai jaučiasi ir planuoja užsirašyti į lūpinės armonikėlės grojimo kursus.
  5. Problemas neužtenka tik užfiksuoti ir paaiškinti. Jas reikia aiškinti pagal turimas teorines žinias. Taigi, jeigu viena didžiausių institucijos, kur atliekama praktika, problemų yra piliečių teisinis neraštingumas, tai būtų galima aiškinti per kokia neoliberalizmo kapitalistinės teorijos plėtros prieigą arba pagal marxizmą arba pagal konstruktyvizmą. Arba pagal griežtą empirinę biheivioralizmo teoriją, Arba jeigu dar mandriau per epistemologinę/ontologinę takoskyrą. O jeigu institucijoje, pvz, šalta, todėl darbuotojai serga ir neateina į darbą, tai problema, taip? Aiškinti būtų galima per studijų metais išmoktą “demokratijos nekariauja” teoriją. Aiškinant tokias problemas galima ir metodologiją aprašyti – pvz, tai, kad institucijoje šalta, nagrinėti kaip kokybinį lyginamąjį priežastinį atvejį.
  6. Rekomendacijų taip pat neužtenka. Jos turi būti pagrįstos. Kokiais kriterijais vertinamas pagrįstumas – klausimas ne čia ir ne dabar.
  7. Pagal tai, kaip preciziškai nustatytas spaudos ženklų kiekis, galima spręsti apie būsimą įvertinimą. Pavyzdžiui, jeigu į paskutinį klausimą atsakėte pagrįstomis rekomendacijomis apie problematiką ir prirašėte 2856 ženklus, maksimumo jau negausite. Nes juk ženklų trūksta, suprantate? Koks akademinis nusižengimas ir krikščioniška šventvagystė yra prirašyti 2856, o ne 3000 ar daugiau.
  8. Visas ambasados personalas išgirdęs šiuos klausimus juokiasi ir trauko pečiais, but thats none of my business. Aš prirašysiu tiek, kiek reikia ir taip kaip iš manęs tikisi, turiu gerą vaizduotę. To nauda, žinoma, yra kitas klausimas. Bet šioje šalyje dažnai dirbama dėl darbo.

Justinai Dementavičiau, skiriu Jums papeikimą

Šiandien Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas oficialiai paskelbė, kad man ir dar daugiau nei trisdešimčiai studentų skiria drausminį papeikimą. O aš šiandien šiuo raštu oficialiai pareiškiu, kad dėstytojas Justinas Dementavičius nėra susipažinęs su Vilniaus universiteto pagrindiniais dokumentais ir dėl šios priežasties negali inicijuoti jokių papeikimų. Bet apie viską iš pradžių.

Ne apie turinį, o apie formą

Pagal VU TSPMI studijų skyriaus vedėjos dr. Linos Strupinskienės man suteiktą informaciją, papeikimas yra skiriamas štai už ką:

Sveiki, Žymantai,

Spėju, kad būsite patekęs tarp tų studentų, kurie laiku nepristatė literatūros apžvalgos Bakalauro darbo seminaro kursui. Apie tai, kad ją reikėjo pateikti 2015 m. spalio 1 d. studentai buvo informuoti dar vasarį (susitikime su kursą kuruojančiu dėstytoju Dementavičiumi). Ši informacija taip pat yra įdėta ir į VU TSPMI Metodinius nurodymus, kuriuose aiškinama, kaip vyksta pasirengimas baigiamajam darbui. Rugsėjo 4 d. apie šį deadline‘ą dar kartą priminta susitikimo su studentais metu, atstovų prašyta informuoti visus, kurie negalėjo dalyvauti.

Daugiau nei trisdešimt studentų apžvalgos nepristatė, todėl dėstytojas, nusivylęs studentų nepareigingumu ir piktybišku vėlavimu kreipėsi su prašymu parašyti papeikimus už vidinės tvarkos nesilaikymą. Papeikimai visiems vėluojantiems buvo įrašyti direktoriaus įsakymu, o nepateiktas apžvalgas liepta pateikti iki spalio 21 d.

Pabandykime neutraliai ir ramiai panagrinėti šio papeikimo pristatymą, o ne patį turinį. Vilniaus universiteto informacinės sistemos Išrašų įsakymų sekcijoje šiandien randu informaciją, kad būtent šiandien 2015-11-11 09:23h. man skiriamas papeikimas, kuris (!!!!) įsigaliojo jau nuo 2015-11-09. Apie šį papeikimą (nežinantiems paaiškinu, kad tai yra gana rimtas įvykis, nes į kolekciją gavus dar vieną, studentas yra šalinamas iš aukštosios mokyklos) man nebuvo suteikta jokia informacija, jokiais kanalais, jokiu būdu. Maža to, pagal Vilniaus universiteto Studijų nuostatų 10 straipsnio (Studentų ir klausytojų paskatos ir nuobaudos) 5 punktą nustatyta, kad “Studentas arba klausytojas, nesutinkantis su nuobaudos arba paskatos skyrimu, turi teisę ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo nuobaudos ar paskatos paskelbimo raštu kreiptis į akademinio kamieninio padalinio ginčų nagrinėjimo komisiją.” Tai puiku, kad aš dėl tam tikrų priežasčių šiandien užklydau į informacinę sistemą ir patikrinau išrašus. Nes šiaip paskutinis mano prisijungimas ten buvo prieš du mėnesius. Leiskite paklausti, kaip galima laikyti akademiškai ar net humaniškai etišką elgesį tuomet, kai skiriant papeikimą nėra suteikiama informacijos, nuo kada ir už ką jis skiriamas, tačiau jam apskųsti yra skiriamos trys dienos. Įsivaizduokite kokį makabrišką teismą, kuriame už akių nuteisia žmogų iki gyvos galvos, o teismo vidaus tvarkos taisyklės reglamentuoja, jog šis sprendimas gali būti apskųstas kokiam kitam neadekvačiam apeliaciniam teismui per tris darbo dienas. Bet to žmogaus, kurį nuteisė, niekas niekada neinformuoja, kad apskritai vyko teismas ir kad jis yra nuteistas. Kol vieną dieną policijos ekipažas jį išveža. Kaip Jums toks teismas? Tiesa, būtina pažymėti, kad papeikimai yra skiriami tik kamieninių universiteto padalinių vadovų įsakymais. Vadinasi tokį papeikimų raštą turėjo pasirašyti direktorius R. Vilpišauskas. Ką direktorius galvojo taip elgdamasis, man sunku atsakyti. Tačiau aš galiu pasakyti, kad būtent apie papeikimo įsigaliojimo datą nepranešęs Justinas Dementavičius pažeidžia Vilniaus universiteto Etikos kodekso Bendrąsias akademinės etikos normas: “2.2. Universiteto bendruomenės narių santykiai grindžiami pagarbos, geranoriškumo, nešališkumo ir nediskriminavimo principai“.

O dabar apie turinį

Papeikimas skiriamas už tai, kad studentai iki spalio pirmosios dienos nepristatė 3 puslapių apimties literatūros apžvalgos (man ši vieta jau kelia šypseną, bet toliau bus dar įdomiau). Tai yra nurodyta VU TSPMI metodiniuose nurodymuose ir čia niekam negali kilti jokių klausimų. Tačiau klausimai gali kilti tada, kai ne tik aklai vertinti, kas parašyta vienoje ar kitoje reglamento ar nurodymo pastraipoje ar kokią žinutę neša “įstatymo” raidė, o kai matai platesnį vaizdą ir giliniesi į atskirą situaciją. Pavyzdžiui, literatūros sąrašas negali būti rašomas iš niekur ar apie bet ką – tam būtina turėti temą. Temą reikia derinti. Dažniausiai tema yra derinama su dėstytoju. Dažniausiai dėstytojas nesėdi prie savo asmeninio kompiuterio ir nelaukia, kada jam koks studentas parašys laišką. Dažniausiai dėstytojai yra užimti žmonės. Ir dažniausiai institutuose vyrauja toks abipusio supratimo ir akademinės harmonijos ryšys. Bet ne visada.

O dabar konkrečiau. Savo temą derinau dar nuo gegužės mėnesio. Kai rugsėjo pradžioje susitikau su dėstytoja M. Šešelgyte aptarti pasirinktą temą. Nutarėme, kad pasirinkta tema yra galima rašyti, tačiau bus daugiau aprašomoji ir neišlaikanti savyje jokio akademinio turtingumo ar indėlio ateities tyrimams. Dėl šios priežasties nusprendėme, kad dėstytojai pateiksiu keletą kitų bakalauro scenarijų, kuriuos ji įvertins ir tai pademonstruos, kokį darbo vadovą reikėtų rinktis. Rugsėjo viduryje išvykau tarptautinę praktiką, o rugsėjo 20 dieną dėstytojai Šešelgytei pateikiau keturis bakalauro scenarijus, kuriuos ji įvertino ir pateikė savas refleksijas. Atsakymą iš dėstytojos gavau spalio 2 dieną su prierašu, kad spalio pirmosios dienos mirties linija (kai būtina pristatyti literatūros sąrašą) yra tik preliminari. Susipažinęs su dėstytojos vertinimais pasirinkau temą ir susisiekiau su kitu dėstytoju, kuris sutiko darbui vadovauti ir su kuriuo iki šiol nuotoliniu būdu deriname įvairius darbo aspektus (kadangi dėstytojas irgi užimtas žmogus ir gyvenime kažką veikia ir nesėdi prie kompiuterio laukdamas studentų laiškų, kaip ponui Vilniaus universiteto dokumentų neišmanančiam Justinui Dementavičiui atrodytų, tai iki literatūros sąrašo įteikimo spalio pabaigoje taip pat buvo būtinos diskusijos). Taigi, savo priežastingumą, kodėl spalio pirmąją nebuvo įteikta literatūros apžvalga aiškinu tikrai ne argumentu, kad dėstytojai, po laiško išsiuntimo jiems, nesureaguoja per 5 minutes. Aiškinu tuo, kad literatūros sąrašo mirties linija pati iš savęs neturi jokio tikslingumo ir blaško studentų fokusavimąsi ties pagrindiniu tikslu – bakalauro darbu. Ketvirto kurso studentams yra nereikalingi prižiūrėtojai/žandarai dementavičiai su niekuo grindžiamomis ir deklaruojamomis metodiniuose nurodymuose mirties linijomis. Kuo šios linijos yra grindžiamos? Kodėl spalio pirmoji, o ne spalio septinta? Ar dešimta? Aš suprantu, kodėl bakalauro įteikimo mirties linija yra tokia, kokia yra. Nes baigiasi mokslo metai. Aš suprantu, kodėl kursinių rašto darbų įteikimo mirties linijos yra tokios, kokios yra. Nes baigiasi semestras. Bet koks yra skirtumas tris puslapius nusiųsti šiandien, o ne rytoj, tai negaliu suprasti, nors logikos kursą ir turėjau. Dar daugiau. Ar studentai ginsis literatūros sąrašą ar bakalaurą? Suprantama, kad pirmasis yra antrojo sudedamoji dalis, tačiau kyla klausimas kam reikalingi bakalauro darbo vadovai? Ar yra manoma, kad kažkam būtina įsikišti, nes studentas su savo vadovu nesugebės suderinti trejų puslapių teksto? Tai kaip jie visą bakalaurą suderina?

Maža to, be literatūros sąrašo būtina siųsti bakalauro darbo projektą. O šis yra vėl su mirties linija ir vėl grindžiamas tik gerais norais ir skaniomis uogomis. Tas projektas turi būti toks, koks nurodytas ir ne kitoks. Atsiųstas turi būti tada, kai nurodyta, nes jeigu pavėluoji valandą, gauni papeikimą ir tuomet turėdamas du jau esi šalinamas iš universiteto. Tokiu atveju išeitų, kad įvykdei visą studijų programą, neturi jokių akademinių skolų, pagal Švietimo įstatymą esi vertinamas geriau nei “gerai” ir tave išmetė iš aukštosios mokyklos už tai, kad laiku nenusiuntei keturių puslapių. Mokaisi valstybės finansuojamoje vietoje, per Erasmus fondus vykai į kitus universitetus, į tarptautines praktikas, į vasaros mokyklas, taigi į tave valstybė investuoja milžiniškas sumas pinigų, kad pasiruoštų specialistą, o staiga atsistoja Justinas Dementavičius ir pareiškia, kad viso gero, nes puslapių keturių tai neatsiuntėte nurodyta data, kuri paremta gerais norais ir skaniomis uogomis. O ant šio spektaklio atomazgos atsistoja Vilniaus universiteto rektorius ir klausia: “O tai kada mes pateksime į pasaulio universitetų reitingą TOP 500?”. Negreitai, mielas drauge, nes štai trisdešimt VU TSPMI studentų neatsiuntė trejų puslapių laiku. Taigi, tikrai negreitai.

O kuo yra paremta Justino Dementavičiaus papeikimų lavina?

Dėstytojas rašo:

dėkoju visiems atsiuntusiems preliminarią bakalaurinio darbo literatūros apžvalgą. Prašau pažiūrėti prisegtuke, ar teisingai perrašyta Jūsų tema ir nurodytas vadovas. Jei ne-duokite žinoti. Komentarai pateiktiems darbas turėtų būti kitą savaitę, antradienį. Jei literatūros apžvalga neatitiks reikalavimų (tai bus nurodyta komentare) – ją reikės perrašyti iki spalio 31 d. ir atnešti į metodinį kabinetą.

Žinia neatnešusiems literatūros apžvalgos: neįsivaizduoju, kas pateikė interpretaciją apie spalio 21 dieną kaip “realią datą”, bet jis (ar ji) jums padarė meškos paslaugą. Iš tiesų, neatnešusieji iki spalio 21 dienos gali pristatyti savo įdirbį, tačiau dėl metodinių nurodymų nesilaikymo gaus drausminį papeikimą ir aš nesu tikras, kada gali laukti komentarų savo apžvalgoms – dėstytojai planuoja savo laiką, o papildomi tuntai darbų sukelia šiokių tokių problemų. Asmeniškai esu nusivylęs ne tiek jūsų požiūriu (primenu, kad apie planuojamas užduotis kalbėjau jau vasarį bei balandį), kiek nerimauju, kad dėl visų tų atidėliojimų jūsų pateikti darbai tiesiog bus ne tokie geri, kokie galėtų ir turėtų būti. Tai kenkia ir Jums asmeniškai, ir Institutui.

Pirminė priežastis yra aiški ir jau šiame komentare paminėta – nes metodiniuose nurodymuose yra PARAŠYTA, kada reikia PRISTATYTI. Ir šios vietos nenagrinėjame, nes jau išnagrinėjome. Tačiau antrinė priežastis yra kur kas įdomesnė. Tokiomis visus moralės ir etikos kanonus pažeidžiančiomis studentų nuodėmėmis, kaip NEPRISTATYMAS kada PARAŠYTA, dėstytojas Justinas Dementavičius yra nusivylęs ir nerimauja. Nes dėl nesuvokiamų priežasčių dėstytojas nusivilia studentu, kuris atsiunčia literatūros apžvalgą dvejomis ar trejomis savaitėmis vėliau. Jeigu tokia pati apžvalga būtų atsiųsta dvejomis savaitėmis anksčiau, tai institutui, kurį aš tikrai myliu, nebūtų pakenkta. Kaip ir studentui. Bet kadangi vėliau atsiuntė, tai institutui pakenkė. O ir darbai bus ne tokie geri. Visų pirma, tai darbai bus tokie, kokias kompetencijas ir gebėjimus studentai įgijo per keturis metus. Darbo kokybės niekaip neapspręs faktas, kurią spalio mėnesio dieną ir kurią valandą bei sekundę, studentas dėstytojui Justinui Dementavičiui nusiuntė savo literatūros apžvalgą. Visų antra, jeigu kažkam nors trumpai šmėstelėja mintis, kad tokios apžvalgos ir projektai suteikia bakalauro kokybei aukštesnį garantą, tai klystate, nes mirties linijos yra linkusios žmonėms kelti stresą – pavyzdžiui, čia išeitų, kad man, bijant, kad situacija išsirutulios į dabartinę, rugsėjo pabaigoje reikėjo nusiųsti bet kokį literatūros sąrašą (nors tema net nepatvirtinta, o vadovas taip pat), tuomet jis būtų buvęs atmestas ir vėl skirta laiko jį rašyti. Taigi ir vėl galima žaisti.

Bakalauro darbas yra vientisas produktas, nesudarytas iš sukapotų gabalų. Nė vienoje aukštojoje mokykloje nėra siuntinėjamos darbo dalys gabalais – iki tos datos atsiųskite įvadą, o paskui galite atsiųsti vidurį, o kai liks trys savaitės, atsiųskite pusę pabaigos. O jeigu panašios praktikos taikomos, tai bendru studento ir jo vadovo sutarimu, o ne su visiškai nesusijusiais dėstytojais.

Bendrai apie šio papeikimo logiką

Papeikimas skirtas, nes studentai nesilaiko to, kas PARAŠYTA. O ar niekam nėra keistas toks paprastas faktas. Juk kažkuriame iš VU ar VU TSPMI (nesivarginsiu cituoti) dokumentų turėtų būti įrašas, kad studentai, pavyzdžiui, į seminarus turėtų atvykti pasiruošę, perskaitę literatūrą, dalyvauti aktyviai ir atsakyti į dėstytojo klausimus. Nes taip yra PARAŠYTA. Ir štai jeigu turime studentą, kuris literatūros neperskaitė arba sako tobulą liurbių frazę “dėstytojau, aš žinau, bet nemoku paaiškinti…”, tai kodėl šiems studentams nėra skiriami papeikimai? Pone Dementavičiau, skirkite papeikimus ir už tai, kad studentai nedalyvauja seminarų veikloje – nes tai juk yra tokio pat kalibro ir lygmens vidinės tvarkos taisyklė, kuri akivaizdžiai pažeidinėjama kiekvieną dieną. Ir aš manau, kad tai net yra labiau kenksminga institutui ir studentui. Kodėl mes negauname papeikimų? Gal todėl, kad tuomet institutą baigtų koks 10 žmonių? Nes aš esu nusivylęs ir nerimauju.

IŠVADOS

Išvados yra tokios, kad aš dėl šio papeikimo niekur nesikreipsiu ir jokioje ginčų komisijoje savo tiesos neįrodinėsiu. Nes nelabai matau prasmingumą veiklos, kurioje studentams neatlikus to, kas PARAŠYTA, aklai kalama surūdijusi vinis į galvą, o tas, kas tą vinį kala atvira forma pažeidinėja tą dokumentą, kuriuo remdamasis tą vinį kalą. Ir taip pat tą dokumentą kiekvieną dieną pažeidinėja dar eilė agentų, kuriems jokios vinys negresia.

Šio performanso, kurį sau leido atlikti dėstytojas Justinas Dementavičius su Ramūno Vilpišausko parašu aš niekada nepamiršiu. Bet dabar prisiekiu, kad vykdysiu visus Jūsų nurodymus nuleidęs galvą, be jokių klausimų ir be jokių diskusijų, nes šis bakalauras man per brangiai kainavo ir valstybė į mane per daug investavo, kad Jūs savo nepamatuotais purvinų rankų sprendimais galėtumėte nutraukti mano studijas.

O kad dar ir už šį tekstą negaučiau papeikimo, tai susipažinkite su VU Studijų nuostatais:

9.1.4. naudotis akademine minties ir žodžio laisve reikšti savo mintis bei įsitikinimus visais moksliniais, visuomeniniais ir kultūriniais klausimais, kiek tai neprieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymams ir Universiteto teisės aktams;

9.1.5. gauti su savo studijomis susijusią informaciją, vertinti studijų programas, studijų procesą ir dėstytojų darbą;

 

Karo nebus, nes pirmuose puslapiuose taip sako Valstybė

Dėl slaptų priežasčių nusprendžiau nusipirkti žurnalą “Valstybė”. Vis dėlto 100-asis numeris. Bet dabar gailiuosi. Finansus galėjau išleisti kaip nors išmintingiau. Pavyzdžiui, nusipirkti tualetinio popieriaus ar kraiko katei.

Ir štai kodėl.

Pirmasis tekstas: “Geriau techninė Vakarų pergalė nei jokios” (autorius E. Eigirdas). Citata: “Rusija ir toliau skaldys Europą bei terorizuos savo kaimynes <…> Rytai ir toliau neturi ką pasiūlyti, išskyrus, žinoma, savo ambicijas ir ardomąją veiklą, kuri Rusijos atveju pasireiškia aktyviomis investicijomis į ES narių verslą ir politiką, siekiant daryti įtaką procesams iš vidaus.”

Antrasis tekstas: “Bloomberg Businessweek dėl tankonomikos klysta”. Citata: “Taigi, visai nekeista, kad beveik tuo pat metu, kai V. Putinas dar sykį ištarė žodžius apie šviesią ateitį, paremtą ginklų ir iškastinio kuro eksportu, Paryžiuje vykstančiose derybose, skirtose pasauliniam susitarimui, kuris leistų stabdyti klimato kaitą, parengti, tarp 46 labiausiai planetą teršiančių valstybių Rusijos atstovo nebuvo.”

Trečiasis tekstas: “Darbiečiai ir Z. Vaigauskas pasirūpins rinkimais”. Citata: “Žiūrėk, nepastebės dar kokios juodosios buhalterijos ir gal didžiųjų miestų vienmandatės apygardos nebekels pavojaus prokremliškiems ar oligarchiniams interesams atstovaujantiems veikėjams?”.

Ketvirtasis tekstas: “Svarbiausi pasaulio politikos ir ekonomikos įvykiai”. Citata: “Kai visi kalba apie Rusijos ginklavimąsi, dažnai nepastebima, kad tuo pat metu Kinija, įvertinus visas papildomas struktūras, praėjusiai metais išleido beveik du kartus daugiau nei Rusija.”

Šeštasis tekstas: “Stebuklas: JAV skolingos 18 trilijonų, bet doleris sveikas kaip ridikas” (autorius M. Aušra, E. Eigirdas). Citata: “Ir net tada, kai pats rublis nugarmėjo į neregėtas žemumas, tai nesutrukdė V. Putinui vėl pareikšti, kad “JAV skola yra viena rimčiausių ekonominių pasaulio problemų <…> V. Putinas iš tiesų tikėjo, kad dar šiame dešimtmetyje įmanoma ne tik užbaigti JAV dolerio hegemonijos erą, bet ir iš rublio pagaminti dar vieną, nors gal ir ne pačią svarbiausią, atsarginę valiutą <…> V. Putinui laikyti rezervus JAV doleriais ir nuolat fantazuoti apie šviesią rublio ateitį”.

Aštuntasis tekstas: “Ne tik XI Jinpingui ir V. Putinui, bet ir G. Žiemeliui su V. Matijošaičiu rūpi tvarka”. Citata: “Laisvojo pasaulio papročiai Rusijos valdančiajai klasei kelia paranoją.”

Devintasis tekstas: “Kas bus baisiausią dieną, kai sustos internetas?” (autorius K. Makrickas). Citata: “Juk pastarosios, be jokios abejonės, norės turėti savo kvantinius raktus, kuriais galėtų po dar vieno išpuolio į Vakarų teritoriją saugiai užsirakinti už savo didžiosios sienos ar Kremliuje“.

Dešimtasis tekstas: “Karo nebus, nes vakarai laimi rezultatu 5:0” (autorius E. Eigirdas, A. Spraunius). Citata: “Pagrindinis, nors viešai nedeklaruotas, šio didžiulio renginio tikslas – Rusijos ir Kinijos siekis formuoti naują pasaulio tvarką, kad dominuotų ne JAV ir Europa, o Rusija ir Kinija”.

Ir tai yra informacija iš pirmųjų 34 puslapių – tiek suspėjau perskaityti prie rytinės kavos.

Daug sužinojau, ar ne? Štai kodėl tualetinis popierius yra daug naudingesnis.

P. S. Šiame žurnale pateiktos informacijos apie Rusiją aš tikrai neneigiu. Tiesiog mažiau besidomintiems noriu parodyti, kokiomis sąlygomis gyvenama.

Žmogaus teisių diskursai pagal V. Sinicą arba kas nėra žmogaus teisės

Human-Rights-Logo

Tarp virtualiųjų socialinių tinklų masių egzistuoja gana populiari diskusijų taisyklė. Tai – Godvino taisyklė. Tai yra 1990 metų Maiko Godvino pastaba, vėliau tapusi interneto priežodžiu. Ji skelbia, kad vėliau, kai diskusija internete pakankamai išsiplėtoja, nepaisant, apie ką būtų kalbama, vis labiau didėja tikimybė, kad kuris nors pašnekovas, kritikuodamas oponentą, jo pažiūras prilygins nacių ar Hitlerio pažiūroms.

Panašaus pobūdžio iracionalūs stūmokliai suveikia, kai diskutuojate su nacionalistu. Nepaisant apie ką būtų kalbama, vis labiau didėja tikimybė, kad Jus galų gale išvadins atgyvenusiu marksistu menkysta arba jaunamadiškiau – tėvynės (ir žemelės!) nemylinčiu ir giliuose bei pragaištinguose kosmopolitikos liūnuose nuskendusį neomarksistą. Panašią diskusiją iššauktų nacionalisto V. Sinicos tekstas “Žmogaus teisių ideologijos diktatūra”.

Tekste rašoma apie Lietuvos Socialdemokratų Partijos inicijuotą projektą dėl “Žmogaus teisių ir laisvių apsaugos Lietuvoje” gairių ir iš to turėjusį kilti Lietuvos parlamentinių partijų susitarimą, kuriuo būtų nubrėžtas civilizuotos, laisvos, modernios bei savo piliečių nevaržančios ir neprievartaujančios valstybės ateities kelias. Kitaip tariant, projekto turinys paliečia pačius socialiai jautriausius nūdienos klausimus bei verčia visiškai naują valstybinės reikšmės žmogaus teisių diskurso lapą: eutanazijos įteisinimas, visiška moters teisė ir laisvė į nėštumo nutraukimą, vienalyčių šeimos instituto sukurimą nediskriminuojant piliečių ir nekeliant vieno šeimos modelio aukščiau kito, žmogaus teisių nevaržymas vardan jokių kitų vertybių, bet kokios formos diskriminacijos panaikinimas, galimybė visiems LR piliečiams rašyti savo asmenvardžius originalo kalba, pasyviosios rinkimų teisės amžiaus cenzo mažinimas, dviguba pilietybė.

Atrodytų, visai priimtinas modernios šalies kokteilis. Ne kiekvienam. Štai nacionalistas V. Sinica, užsipuolęs projektą, išmeta geriausią ir tuo pačiu seniausią nacionalistinės argumentacijos artileriją: pradžioje minėtojo autoriaus tekste mums duota suprasti, kad tai apskritai net nėra žmogaus teisių diskursas ar žmogaus teisių rinkinys kaip toks:

Tiesa ta, jog dokumentas yra visai ne apie žmogaus teises. Tai neomarksistinė moralės ir kultūros politikos darbotvarkė.

Tai, kad moteris turi teisę nuspręsti, ką daryti ir veikti su savo kūnu, o lenkas savo pase galės lotyniškais rašmenimis rašyti tokį vardo ir pavardės derinį, kokį norėsiąs arba kad aktyvioje politinės sistemos dalyvavimo ir formavimo dienotvarkėje leidžiama dalyvauti jaunesniems žmonėms, yra ne žmogaus teisės. Tai yra neomarksistinė pasaulėžiūra. Nes, nežinia kuo remiantis, gėjų ar lesbiečių sąjungos instituto įteisinimas valstybiniu mastu kaip vieno iš šeimos modelio yra neomarksistinės kultūros dalis. Jeigu esate moteris ir mylite moterį, o kažkas tai siūlo įteisinti, tai tas kažkas yra marksistas. Su tuo ir sveikinu.

Dar daugiau. Gerbiamas V. Sinica argumentuoja, kodėl apskritai tokioje šalyje kaip Lietuva net nereikia kalbėti apie žmogaus teises. Tai net negali būti diskusijų tema. Geriau 24h kalbėti apie Tautos istorinės atminties įstatymą, ten kur nurodytos datos, istorinės minties klišės ir apskritai, ten jau žmonės sudėlios pūzlę, ką reikia minėti ir ko ne, kaip suprasti savo tautos istoriją ir, suvokite, kaip reikėtų jos nesuprasti (nieko neprimena?). Ir štai kodėl:

Žmogaus teisės yra įtvirtintos tarptautinėse konvencijose ir Lietuvos Konstitucijoje, todėl nereikalingas joks atskiras partijų susitarimas jas ginti. Lietuvai tereikia jas įgyvendinti, kas yra įvairių institucijų, tačiau ne įstatymus leidžiančio Seimo darbas. Tuo tarpu projektas siūlo susitarti dėl naujų „žmogaus teisių“ kūrimo pagal marksistinę darbotvarkę.

Retas nacionalistas, kuris siūlo vadovautis tarptautiniais dokumentais, kurie nukeliami nuo viršnacionalinių darinių ir veikėjų stalų. Pone V. Sinica, leiskite paklausti, o kodėl Jūs taip aktyviai kalbate apie Tautos istorinės atminties įstatymą ir žūtbūtinę jo prasmę ir rezultatyvumą, jeigu LR Konstitucijos III skirsnio 42 straipsnio antrajame punkte parašyta: “Valstybė remia kultūrą ir mokslą, rūpinasi Lietuvos istorijos, meno ir kultūros paminklų bei vertybių apsauga”? Reikėtų išskaityti, kad valstybė deklaruoja rūpinimąsi bendra istorija, taigi nereikalingi jokie parlamentinių partijų sutarimai – čia juk ne įstatymų leidžiančio Seimo darbas. Tačiau Jūs kažkodėl bėgiojate po įvairias radijo laidas ir guodžiatės, kokie niekam tikę ir valstybiškai, geostrategiškai negebantys mąstyti yra mūsų tautos atstovai, kai įstatymų projektas atmetamas. Juk istorija įtvirtinta Lietuvos Konstitucijoje! Ar to nepakanka? Kodėl?

Ir žinoma, koks nacionalistas, kuris sau neleistų atlikti empiriškai iš karto atmetamų, tačiau emociškai itin saldžių palyginimų ir išvadų, norėdamas sustiprinti kuriamą įspūdžio atmosferą savo tekste:

Apgaulę liudija paprastas faktas: jei dokumente būtų žmogaus teisės, tai dauguma ES narių jas atvirai laužo. Kelios šalys draudžia abortus, beveik niekas neleidžia eutanazijos ar įrašų asmens dokumentuose nevalstybine kalba. Arba ES gyvena susitaikiusi su žmogaus teisių pažeidimais, arba tai nėra jokios žmogaus teisės. Žinoma, teisingas antrasis atsakymas.

Prieš pradedant narstyti iškreiptas tiesas, būtina pažymėti svarbų aspektą, kurį atskleidžia ši citata. Socialdemokratų inicijuotas susitarimas dėl žmogaus teisių ir laisvių apsaugos yra vientisas dokumentas liečiantis tokias laisvės ir teisės temas kaip teisė į gyvybę, privatumą, saugumą, sveikatą, darbą ir t.t. Kitaip tariant, tai yra fundamentalios gyvenimo bazės, be kurių yra neįsivaizduojama optimaliai funkcionuojantis demokratijos aparatas. Tačiau ponas V. Sinica, kaip žmogus iš akademinio pasaulio, pasirenka itin nekorektišką kritikos kelią: kaip senus žirnius iš skardinės ištraukdamas atskiras bendro susitarimo dalis ir jas sukritikuodamas pagal seną “karšta meilė tėvynei ir valstybei” madą, pasmerkia visą dokumentą kaip tokį (kritikuoja abortus, dvigubą pilietybę ir įrašus ne lietuviškais rašmenimis, o visą dokumentą vadina makabrišku turiniu, kuris net nenusipelno žmogaus teisių preambulės).

Ponas V. Sinica teigia, jog dokumente surašytos klišės nėra žmogaus teisės. Nes juk jeigu Lietuvoje įvedamos tokios žmogaus teisės, o tarptautinėje bendruomenėje yra veikėjų, kurie netaiko adekvačių žmogaus teisių ir laisvių apsaugos tezių, tai kas čia per žmogaus teisės? Tikrai keista nacionalisto mąstysena. Kai gerbiamas V. Radžvilas savo kalbose mini, jog ES projektas stato tautinę valstybę į pavojų, šių prerogatyvoje palikdamas dainas, cepelinus, šokius ir kultūrą, tačiau įvairiomis direktyvomis ir rezoliucijomis naikina tautos identitetą ir trina istorijos reliktą, tuomet visi ploja. Kai Lietuvos valstybė savo viduje tautos atstovų pagalba bando suregzti žmogaus teisių projekciją, tuomet kažkodėl gravituojama į tarptautinį kontekstą ir šaukiama, kad, žiūrėkite, bet yra šalių, kurios neįteisino dvigubos pilietybės, o dar yra šalių, kurios neįteisina vienalyčių šeimų modelio. Kodėl taip daroma? Todėl, kad ant lygios vietos trūksta argumentų kritikuoti minėtą socialdemokratų žmogaus teisių apsaugos projektą. Į areną išmetami palyginimai su valstybėmis (kurios turi visiškai skirtingus kultūrinius, socialinius, demografinius, geopolitinius skaičius ir statistikas) ir daromos nepagrįstos išvados (panašiai kaip dėl šauktinių grąžinimo Lietuvoje į areną išmetamas Izraelis ir sakoma, žiūrėkite, kaip puikiai tvarkosi, tačiau niekas nekalba apie tai, kad Lietuvos iš visų keturių geografinių pusių nesupa teroristinės organizacijos). Bet juk geriau iki galo išlikti Rytų Europos regiono barbaru. Panašu, kad nacionalizmo mąstymo trajektorija tapo tiek iškreipta, jog nacionalistai (kaip ponas V. Sinica) šia citata siūlo vadovautis tik ES projekto priimtomis gairėmis, ką galime laikyti žmogaus teisėmis ir ko negalime. Negalime leisti eutanazijos, nes diesnė dalis ES šalių to neleidžia. Nacionalistas, kuris adaptuoja socialinės ir humanistinės apsaugos praktikas iš kitų šalių ir viršnacionalinių darinių? Retas vaizdas.

Dar daugiau. Susidaro įspūdis, jog dokumentą norėta taip stipriai demonizuoti ir pasiųsti į konteinerį, jog neakylus skaitytojas gali suprasti, kad Seime stumiama kažkokia formuluotė, kuri yra be išeities ir be tolimesnės galimybės kažką pakeisti. Štai citata:

Moralės pažiūros remiasi prielaidomis, kas yra gyvybė, kas yra šeima, koks yra valstybinės kalbos statusas. Skirtingos sampratos lemia skirtingą vertinimą, tačiau vietos kompromisui šiais klausimais nėra. Nors bandomas pateikti kaip visai ne ideologinis, o „žmogaus teisių“ klausimas, šis projektas yra aiškiausia žmogaus teisių ideologijos pastangų sunaikinti bet kokį pasipriešinimą ir sukurti vienvaldę diktatūrą išraiška.

Tačiau kompromisas yra labai paparastas. Išryškėjus pasaulėžiuros ir moralinėms įsitikinimų priešpriešoms tokio susitarimo nepasirašyti. Tai net ne teisės aktas dėl Dievo meilės. O ilguoju laikotarpiu galima lipdyti kitokį bendrų partijų susitarimą. Tačiau kai išrėžiama, kad, pavyzdžiui, projekte nurodyta žmogaus teisė į gyvybę yra net ne žmogaus teisė, o diktatūra ir naikinimai, tai joks racionalus dialogas yra neįmanomas.

Joks dialogas taip pat yra neįmanomas, jeigu tekstuose bandai išskaityti tai, ko ten nėra ir niekada nebuvo:

Vos užmetus akį į dokumentą aišku, kad jame numatomoms pseudo teisėms prieštarauja absoliuti dauguma šalies piliečių. Sutarimas vienalyčius santykius pripažinti šeima arba leisti pasų įrašus nevalstybine kalba yra didžiausias pasityčiojimas iš demokratinės piliečių valios, kuri yra vienintelis demokratinės santvarkos legitimumo ir joje valdančiųjų galios šaltinis.

Žinoma, jeigu užmeti akį, visaip gali pasirodyti. Tačiau skaitydamas nuo pradžios iki pabaigos susidarai aiškesnį vaizdą. Pavyzdžiui yra nesuprantama, iš kur daroma išvada apie absoliučios daugumos piliečių valios paminimą. Ar vyko plebiscitas, kuriame būtų klausiama apie vienalytes santuokas ar įrašus pasuose nevalstybine kalba? Iš kur traukiamos tokios ant nieko statomos išvados? Ar nacionalistai jau drįsta kalbėti už tautą? O galbūt remiamasi atitinkamų nuomonių tyrimų centrų duomenimis, kai apklausiama 1000 žmonių ir daromos išvados visos populiacijos vardu? Jeigu taip, šioje diskusijoje daugiau nesiskandinsiu, nes tiesa niekada negims.

Apibendrinant galima pasakyti, jog šis susitarimas yra galimas ir reikiamas netik savo turiniu, bet dar užsidirbo papildomų taškų, nes identifikavo šiandienę nacionalistinės pakraipos mąstyseną ir parodė beviltišką argumentavimo bazę, kai norima formuoti viešąją opiniją ir argumentų nebuvimui užmaskuoti iškreipiama ir nepastebimai keičiama tikrosios projekto sampratos esmė. Reikėtų pažymėti, kad ponas V. Sinica savo tekste pasitelkia pigią pilkosios publicistikos valdymo ir neigiamų emocijų sukėlimo instrumentarijų: naudoja itin trankius ir skambius žodžius kaip vienvaldė diktatūra, ideologinis pasipriešinimas, žmogaus teisių pažeidimai, marksistinė darbotvarkė, demokratijos principų nesilaikymas, tyčiojimasis. Dar daugiau. Skaitant tekstą akylesnis skaitytojas gali pajusti, jog juo peršamos dvejos nuomonės formavimo kryptys: pirmoji – tradicinė konservatoriška konformistiškoji teigianti, kad nekeiskime nusistovėjusios tvarkos, nekurkime naujadarų, nelieskime to, kas įtvirtinta keletą dešimtmečių, gyvenkime kaip vėjas pučia vien dėl to, kad bet kokie pokyčiai juk gali sukelti atitinkamų neigiamų socialinių padarinių (supraskite, tai yra argumentas), antroji – aukos iškėlimo ant pjedestalo tegianti, jog einamieji debatai šalyje socialiai jautriais klausimais (pavyzdžiui, vienalytės poros, asmenvardžiai ir vietovardžiai bei dviguba pilietybė) atitinkamai visuomenės daliai sukėlė tiek skausmo ir sudegino tiek energijos, kad politiškai neišmintinga toliau kažką tęsti (supraskite, tai yra irgi argumentas). Ponas V. Sinica gina demokratijos idėją, tačiau jeigu ne kardinalūs pokyčiai visuomenėje, turbūt, turėtume ir vergovę (nes juk kažkada tai buvo nusistovėjusi tvarka ir mes gerai atsimename, kas atsitiko tiems, kurie šią tvarką norėjo laužyti), moterų teisių diskriminaciją, turbūt neturėtume net pačios demokratijos, jos gimimo bangų, nes juk visai neseniai diktatūra irgi buvo ordinari nusistovėjusi tvarka ir mes puikiai prisimename kaip buvo elgiamasi su žmonėmis, kurie stojo prieš režimą. Kitaip tariant, yra ginamos idėjos ir stojama prieš itin fundamentalius ir gajus gyvenimo principus, tačiau nesuprantama, iš kur jie tokie kilo ir kad šių principų gynimas nusistovėjusios tvarkos argumentacija naikina bet kokią galimybę juos ir toliau stiprinti.

Vien dėl šių emociškai ir morališkai aktyvių, tačiau minimalaus etikos standarto brandžioje diskusijoje neatitinkančių frazių ir teiginių yra neįmanoma ir net nereikiama toliau ieškoti konsensuso ar bandyti veikti kartu kuriant tokį žmogaus teisių ir laisvių projektą, kuris galbūt būtų įvairios pakraipos spalvų, tačiau egzistuotų kaip toks. Tokia radikali pozicija kaip V. Sinicos, uždaro bet kokius kelius į blaivios ir demokratinėje valstybėje būtinos polemikos galimybę.

O tai yra labai skaudu, nes kadaise Vytautą Sinicą laikiau itin protingu, pagarbos vertu ir keliais kartais VU TSPMI mokyklos studentus lenkiantį žmogų.